Tavo plunksna.

Kaip aš norėčiau pavirsti plunksna. Marga, bet ne tokia į kurią žiūrint pavargsta akys.
Aš noriu, kad mano plunksna būtų aiškių raštų ir besiderinančių spalvų. Tokia į kurią galėtum žiūrėti valandų valandas. Tol kol įsidėmėtum kiekvieną jos įlinkį, taškelį, nelygumą. Tokia kurios niekada nenorėtum paleisti ir nešiotumeis prie krūtinės. Tokia lengva, nerūpestinga ir žvalia. Tokia kuri pirmąją sekundę užkariautų Tavo širdį. Tokia kuri niekada negalėtų įpjauti ir kurios įrėžti nedrįstum Tu. Tokia kuri vos papūtus vėjui galėtų išnykti iš Tavo gyvenimo. Bet neišnyktų, o liktų kaboti Tau ties širdimi savo švelniais krašteliais kutendama odą ir primindama apie savo egzistavimą kiekvieną sekundę. Tokia bejausmę lengvabūdę kuri iš tiesų turėtų jausmus tik ne tokius neaiškius kaip žmogaus.
Aš tikrai norėčiau pavirsti plunksna. Nes jai neskaudėtų kai Tu ją paliktum. Tą akimirką ji jau skristų pas kitą. Pas tą kuriam jos reikės labiau nei reikėjo Tau. O aš taip negaliu. Iš milijono žmonių kuriems gal reikėtų manęs aš pasirinkau tą kuriam manęs niekada nereikės. Ir dar. Man skauda. Visada. O jei būčiau plunksna, galėčiau ilgėtis tik sparnų kuriems kažkada priklausiau.

Bet tai tik mano vakaro svajonės susipynusios su begaliniu žmogaus ilgesiu.

laimės akimirka

Man patinka dienos kaip ši.
Kai šviečia saulė ir vos pramerkus akis suprantu, kad viskas bus gerai. Kai ant kažko pykti tiesiog nebeturiu jėgų. Kai mano akyse ta velnio kibirkštėlė. Kai po kelių valandų atsikalbinėjimo rūkau balkone su Beata. Kai „Man šiandien GIMTADIENIS“ priverčia pamiršti „Man šiandien ketvirta diena be jo“. Kai begalinis ryžtas nugali begalinę baimę. Kai prisimenu geriausias savo gyvenimo akimirkas ir jas kartoju ir kartoju atmintyje. Kai muzika priverčia šokti. Kai likusi viena suprantu, kad nenoriu jog tai pasikeistų ir užsiropštusi ant balkono palangės, pastatytos tik vakar, geriu kavą ir po truputi rašau.
Man patinka gyventi taip. Būtent taip. Taip lyg blogi dalykai neegzistuotų. Lyg jie ištirptų nebūtyje kaip cukrus kavoje. Taip lyg šypsena būtų mano nuolatinė palydovė, o Tu sėdėtum šalia.
Ir man visai nesvarbu kad ši idilė gali sugriūti vos man atsistojus. Svarbu kad ji buvo. Ir yra. Mano atmintyje ir čia.

mano nematerealūs norai.

Gal aš ir nesveika, bet viso to labai labai noriu. Ypač dabar kai jausdamasi kaip negyvėlė sėdžiu namuose aš noriu visų mielų, nematerialių dalykų. O štai sąrašas be ko, rodos, greitai numirsiu:

noriu, kad pas mane sugrįžtų saulės šiluma, vasara arba pavasaris ir štai tokių pasigulinėjimų žolėje.

noriu galėti užmigti tyliai įsikniaubusi į Tave.

noriu smagių ir labai gražių nuotraukų su Migle.

noriu jūros + draugų (be jokių tėvų!) bent savaitei.

noriu tuzino pokalbių prie kavos puodelių. ir tiek pat kartų išsipasakoti. nors vis tiek nespėčiau pasakyti kas slypi mano širdyje.

noriu būti kartu su Greta. juoktis iki ašarų, daryt nesamones ir kartais, labai retai, aptarti rimtus dalykus kurie iš tiesų turėtų mums visai nerūpėti.

ir..
pabaigai.

istorijos pradžia.

hm. pirmas mano įrašas ir aš jau antra diena nesugalvojo nuo ko turėčiau pradėt visą šitą rašymo reikalą, kurį iš vis pradėt privertė Viktorija ir Agota.
Iš tikrųjų tai aš noriu jums papasakoti daugybę dalykų, bet kiekvienas iš jų vertas atskiro įrašo. Todėl šią saulėtą sekmadienio popiete palieku jus su Marijonu. Nes iš tikrųjų. Pasveikinkim vieni kitus.