Aš noriu, kad mano plunksna būtų aiškių raštų ir besiderinančių spalvų. Tokia į kurią galėtum žiūrėti valandų valandas. Tol kol įsidėmėtum kiekvieną jos įlinkį, taškelį, nelygumą. Tokia kurios niekada nenorėtum paleisti ir nešiotumeis prie krūtinės. Tokia lengva, nerūpestinga ir žvalia. Tokia kuri pirmąją sekundę užkariautų Tavo širdį. Tokia kuri niekada negalėtų įpjauti ir kurios įrėžti nedrįstum Tu. Tokia kuri vos papūtus vėjui galėtų išnykti iš Tavo gyvenimo. Bet neišnyktų, o liktų kaboti Tau ties širdimi savo švelniais krašteliais kutendama odą ir primindama apie savo egzistavimą kiekvieną sekundę. Tokia bejausmę lengvabūdę kuri iš tiesų turėtų jausmus tik ne tokius neaiškius kaip žmogaus.
Aš tikrai norėčiau pavirsti plunksna. Nes jai neskaudėtų kai Tu ją paliktum. Tą akimirką ji jau skristų pas kitą. Pas tą kuriam jos reikės labiau nei reikėjo Tau. O aš taip negaliu. Iš milijono žmonių kuriems gal reikėtų manęs aš pasirinkau tą kuriam manęs niekada nereikės. Ir dar. Man skauda. Visada. O jei būčiau plunksna, galėčiau ilgėtis tik sparnų kuriems kažkada priklausiau.
Bet tai tik mano vakaro svajonės susipynusios su begaliniu žmogaus ilgesiu.
Jėzus marija, kartais tu moki rašyti kaip DIDŽIAUSIA profė... aš apšąąąlus.
AtsakytiPanaikintiGreta, Tu neįsivaizduoji koks man komplimentas kai tai sakai TU!. aš nežinojau, kad Tu skaitai..
AtsakytiPanaikinti