Vėjas.

Vėjas draikė mano ką tik dirbtinai sugarbanotus plaukus ir švelniai rožinę suknelę. Kažkur ties mano nuolatinių minčių apie meilę ir prisiminimų (taip pat apie ją) blykstelėjo mintis kad jis nori mane sulaikyti. Kaip kvaila. Vėjas, kuris net nepažįsta manęs, stengiasi atkalbėti nuo dar vienos kvailystės, kai to net nepabandė daryti draugai. Nors, mano vis sunkėjančioje galvoje plykstelėjo dar viena mintis - gal jis mane pažįsta. Juk taip dažnai lepindavausi jo kelyje ir taip dažnai dainuodavau, skaitydavau ar tiesiog savo mintis išsakydavau tik jam girdint. Gal jis mane pažįsta daug geriau nei visi tie, kurių lūpose taip dažnai tirpsta mano vardas?.

Norėjau jo paklausti, bet sukepusios lūpos nesugebėjo ištarti nei žodžio.

O aš juk tikėjau meile.

„O tada susidūrei su tikrove“- išgirdau Vėjo atsakymą.

Tikrovė neturėtų būti tokia.

„Ir Tu neturėtum būti tokia“ – ir vėl prakalbo jis.

Kokia tokia?.

„Silpna“ – tai buvo smūgis į paširdžius.

Aš visa savo gyvenimą kovojau. Kovojau už meilę, kovojau už draugystę, kovojau už gėrį, kovojau už taisyklių laužymą. Aš tiesiog pavargau. Pavargau būti tas stiprusis žmogus į kurį visi galėtų atsiremti.

„Bet Tu niekada nepakeisi to kas esi“ – dar vieną pastaba privertusi galvą pasunkėti.

O kas aš esu?. Aš pati nežinau atsakymo į šį klausimą. Žinau savo vardą, amžių, pavardę, tėvus, na gerai, mamą, bet kas aš esu negaliu pasakyti.

„Ir visa tai tik dėl to?.“

Taip.

Mano kojos jau pasiekė saulės įkaitinta smėlį, kuris taip maloniai kuteno pirštus. Aš nusišypsojau ir norėjau nuoširdžiai, tikrai nuoširdžiai sušukti dar vieną klausimą, tik vėl, mano lūpos buvo nebylios.

Meilės pasaka.

Pastūmiau sunkias, šalčio išraižytas, stiklines duris. Vos tik patekusi į šiltą patalpą apsidairiau. Staiga mano tik suknele pridengtos kojos sulinko, skruostai paraudo, lūpos šyptelėjo, o smaragdinės akys įsmigo, tikrai įsmigo, į jį, niekuo neišsiskiriantį rudaplaukį languotais marškiniais ir apsmukusiais nutrintais džinsais. Prisiverčiau nusukti akis, nes žinojau, kad net jei pastebės jam tai nieko nereikš. Buvo skaudu suvokti, kad aš jam niekas, kai jis man visas pasaulis. Buvo skaudu žinoti, kad visos kitos jam reiškia tiek pat, o kartais daugiau, kiek ir aš. Buvo skaudu. Turbūt todėl mano viduje užliepsnojo ugnis žudanti tuos mielus drugelius. Pusė manęs maldavo, kad jie žūtų, kita pusė norėjo juos pasilikti. Aš buvau pasimetusi ir suglumusi nors tuo pačiu žinojau atsakymus į visus klausimus.

Aš jį myliu.

Jis manęs ne.

Tokia ir yra ta banali meilės pasaka.

Vakaro rašliava.

Pakėliau sunkų durų belstuką ir kelis kartus stipriai trinktelėjau juo į duris. Lauke siautė pūga o mano kojas dengė tik trumpas paltas. Turbūt dėl to, kad nustojau jausti dešiniąją koją mintyse iškeikiau taip mėgstama vietą.

-Kodėl čia negali būti durų skambučio?,- tyliai suniurnėjau

-Nes jis visai netiktų prie šio namo,- išgirdau užkimusį balsą sau už nugaros ir krūptelėjau kai balso savininko rankos mane apglėbė ir prisitraukė arčiau, - eime, sušilsime.

Nebegalėjau ištarti nė žodžio. Kaip visada, nuo jo prisilietimo ištirpau. Mano kūną užliejo neišpasakyta aistra, lūpos virpėdamos prašė bučinio, o kojos, pagaliau atgijusios, linko norėdamos būti priglaustos glėbyje.

„Rimčiau, panelyt, - sudraudžiau save mintyse,- juk Tu net nežinai ar tai meilė“. Po šios minties mano lūpos susispaudė į mandagų šypsnį, kojos vėl pajuto šaltį, o vidus nustojo degti.

-Tai meilė, - vėl lyg iš niekur išniro kimusis balsas.

-ką?. Iš kur?. Iš kur Tu žinai?. – sutrikau. O tai būna retai. Aš linkusi viską žinoti.

-Tavo auksinės garbanos, mėlynos akys, deimantinė oda, mažučiai pirštukai ir putlios raudonos lūpos nepalieka mano minčių. Tavo kūno gestai man lygiai taip pat suprantami kaip ir maniškiai. Tavo natūrali šypsena man teikia daugiau laimės nei žinia, kad pasaulio pabaigos gandas buvo tik gandas, o Tavo vėlavimas mane gąsdina labiau nei ugnikalnio išsiveržimas. Tai – meilė,- po ilgo atodūsio ištarė jis paskatindamas dar didesnį pasimetimą mano jaunoje galvoje.

- o ką jaučiu aš?,- kvailai paklausiau ir buvau apdovanota jo juoku, kuris visada skambėdavo kaip muzika.

-Tik tu gali žinoti,- pagaliau atsakė paimdamas mano ranką.