Vėjas draikė mano ką tik dirbtinai sugarbanotus plaukus ir švelniai rožinę suknelę. Kažkur ties mano nuolatinių minčių apie meilę ir prisiminimų (taip pat apie ją) blykstelėjo mintis kad jis nori mane sulaikyti. Kaip kvaila. Vėjas, kuris net nepažįsta manęs, stengiasi atkalbėti nuo dar vienos kvailystės, kai to net nepabandė daryti draugai. Nors, mano vis sunkėjančioje galvoje plykstelėjo dar viena mintis - gal jis mane pažįsta. Juk taip dažnai lepindavausi jo kelyje ir taip dažnai dainuodavau, skaitydavau ar tiesiog savo mintis išsakydavau tik jam girdint. Gal jis mane pažįsta daug geriau nei visi tie, kurių lūpose taip dažnai tirpsta mano vardas?.
Norėjau jo paklausti, bet sukepusios lūpos nesugebėjo ištarti nei žodžio.
O aš juk tikėjau meile.
„O tada susidūrei su tikrove“- išgirdau Vėjo atsakymą.
Tikrovė neturėtų būti tokia.
„Ir Tu neturėtum būti tokia“ – ir vėl prakalbo jis.
Kokia tokia?.
„Silpna“ – tai buvo smūgis į paširdžius.
Aš visa savo gyvenimą kovojau. Kovojau už meilę, kovojau už draugystę, kovojau už gėrį, kovojau už taisyklių laužymą. Aš tiesiog pavargau. Pavargau būti tas stiprusis žmogus į kurį visi galėtų atsiremti.
„Bet Tu niekada nepakeisi to kas esi“ – dar vieną pastaba privertusi galvą pasunkėti.
O kas aš esu?. Aš pati nežinau atsakymo į šį klausimą. Žinau savo vardą, amžių, pavardę, tėvus, na gerai, mamą, bet kas aš esu negaliu pasakyti.
„Ir visa tai tik dėl to?.“
Taip.
Mano kojos jau pasiekė saulės įkaitinta smėlį, kuris taip maloniai kuteno pirštus. Aš nusišypsojau ir norėjau nuoširdžiai, tikrai nuoširdžiai sušukti dar vieną klausimą, tik vėl, mano lūpos buvo nebylios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą