Vėjas.

Vėjas draikė mano ką tik dirbtinai sugarbanotus plaukus ir švelniai rožinę suknelę. Kažkur ties mano nuolatinių minčių apie meilę ir prisiminimų (taip pat apie ją) blykstelėjo mintis kad jis nori mane sulaikyti. Kaip kvaila. Vėjas, kuris net nepažįsta manęs, stengiasi atkalbėti nuo dar vienos kvailystės, kai to net nepabandė daryti draugai. Nors, mano vis sunkėjančioje galvoje plykstelėjo dar viena mintis - gal jis mane pažįsta. Juk taip dažnai lepindavausi jo kelyje ir taip dažnai dainuodavau, skaitydavau ar tiesiog savo mintis išsakydavau tik jam girdint. Gal jis mane pažįsta daug geriau nei visi tie, kurių lūpose taip dažnai tirpsta mano vardas?.

Norėjau jo paklausti, bet sukepusios lūpos nesugebėjo ištarti nei žodžio.

O aš juk tikėjau meile.

„O tada susidūrei su tikrove“- išgirdau Vėjo atsakymą.

Tikrovė neturėtų būti tokia.

„Ir Tu neturėtum būti tokia“ – ir vėl prakalbo jis.

Kokia tokia?.

„Silpna“ – tai buvo smūgis į paširdžius.

Aš visa savo gyvenimą kovojau. Kovojau už meilę, kovojau už draugystę, kovojau už gėrį, kovojau už taisyklių laužymą. Aš tiesiog pavargau. Pavargau būti tas stiprusis žmogus į kurį visi galėtų atsiremti.

„Bet Tu niekada nepakeisi to kas esi“ – dar vieną pastaba privertusi galvą pasunkėti.

O kas aš esu?. Aš pati nežinau atsakymo į šį klausimą. Žinau savo vardą, amžių, pavardę, tėvus, na gerai, mamą, bet kas aš esu negaliu pasakyti.

„Ir visa tai tik dėl to?.“

Taip.

Mano kojos jau pasiekė saulės įkaitinta smėlį, kuris taip maloniai kuteno pirštus. Aš nusišypsojau ir norėjau nuoširdžiai, tikrai nuoširdžiai sušukti dar vieną klausimą, tik vėl, mano lūpos buvo nebylios.

Meilės pasaka.

Pastūmiau sunkias, šalčio išraižytas, stiklines duris. Vos tik patekusi į šiltą patalpą apsidairiau. Staiga mano tik suknele pridengtos kojos sulinko, skruostai paraudo, lūpos šyptelėjo, o smaragdinės akys įsmigo, tikrai įsmigo, į jį, niekuo neišsiskiriantį rudaplaukį languotais marškiniais ir apsmukusiais nutrintais džinsais. Prisiverčiau nusukti akis, nes žinojau, kad net jei pastebės jam tai nieko nereikš. Buvo skaudu suvokti, kad aš jam niekas, kai jis man visas pasaulis. Buvo skaudu žinoti, kad visos kitos jam reiškia tiek pat, o kartais daugiau, kiek ir aš. Buvo skaudu. Turbūt todėl mano viduje užliepsnojo ugnis žudanti tuos mielus drugelius. Pusė manęs maldavo, kad jie žūtų, kita pusė norėjo juos pasilikti. Aš buvau pasimetusi ir suglumusi nors tuo pačiu žinojau atsakymus į visus klausimus.

Aš jį myliu.

Jis manęs ne.

Tokia ir yra ta banali meilės pasaka.

Vakaro rašliava.

Pakėliau sunkų durų belstuką ir kelis kartus stipriai trinktelėjau juo į duris. Lauke siautė pūga o mano kojas dengė tik trumpas paltas. Turbūt dėl to, kad nustojau jausti dešiniąją koją mintyse iškeikiau taip mėgstama vietą.

-Kodėl čia negali būti durų skambučio?,- tyliai suniurnėjau

-Nes jis visai netiktų prie šio namo,- išgirdau užkimusį balsą sau už nugaros ir krūptelėjau kai balso savininko rankos mane apglėbė ir prisitraukė arčiau, - eime, sušilsime.

Nebegalėjau ištarti nė žodžio. Kaip visada, nuo jo prisilietimo ištirpau. Mano kūną užliejo neišpasakyta aistra, lūpos virpėdamos prašė bučinio, o kojos, pagaliau atgijusios, linko norėdamos būti priglaustos glėbyje.

„Rimčiau, panelyt, - sudraudžiau save mintyse,- juk Tu net nežinai ar tai meilė“. Po šios minties mano lūpos susispaudė į mandagų šypsnį, kojos vėl pajuto šaltį, o vidus nustojo degti.

-Tai meilė, - vėl lyg iš niekur išniro kimusis balsas.

-ką?. Iš kur?. Iš kur Tu žinai?. – sutrikau. O tai būna retai. Aš linkusi viską žinoti.

-Tavo auksinės garbanos, mėlynos akys, deimantinė oda, mažučiai pirštukai ir putlios raudonos lūpos nepalieka mano minčių. Tavo kūno gestai man lygiai taip pat suprantami kaip ir maniškiai. Tavo natūrali šypsena man teikia daugiau laimės nei žinia, kad pasaulio pabaigos gandas buvo tik gandas, o Tavo vėlavimas mane gąsdina labiau nei ugnikalnio išsiveržimas. Tai – meilė,- po ilgo atodūsio ištarė jis paskatindamas dar didesnį pasimetimą mano jaunoje galvoje.

- o ką jaučiu aš?,- kvailai paklausiau ir buvau apdovanota jo juoku, kuris visada skambėdavo kaip muzika.

-Tik tu gali žinoti,- pagaliau atsakė paimdamas mano ranką.

Laimė

Smulkmena – tai pats paprasčiausias, tačiau turbūt labiausiai nuvertinamas dalykas. Šypsena – tai tik viena iš smulkmenų. Laimė – tai smulkmenų junginys.
Taigi, galima daryti išvadą, kad visi nori laimės (o tai tikrai tiesa), bet niekada nesusimąsto kas ją gali suteikti.
Dauguma žmonių pasineria į materialųjį pasaulį: brangias mašinas, drabužius, technologijos naujoves ir pan., manydami, kad tai jiems atneš laimę. Bet ar tai atneša laimę? Gal tai tik pasipuikavimas, savo norų patenkinimas?
Arba kita situacija – žmogus tiesiog laukia kada laimė atkeliaus ir stebisi, kodėl ji taip ir neateina.
O juk būtų paprasčiau išmokti džiaugtis smulkmenomis, laimės sudedamąja dalimi. Juk gali, tikrai gali, džiuginti draugų šypsenos, saulės spinduliai, žvaigždėtos naktys, šiltas apkabinimas, mylimo žmogaus bučinys, savo rankomis sukurta smulkmena ar ranka parašytas laiškas. Ir tada laimė visada būtų šalia, už kampo arba dykumos smiltelėje.

Tavo plunksna.

Kaip aš norėčiau pavirsti plunksna. Marga, bet ne tokia į kurią žiūrint pavargsta akys.
Aš noriu, kad mano plunksna būtų aiškių raštų ir besiderinančių spalvų. Tokia į kurią galėtum žiūrėti valandų valandas. Tol kol įsidėmėtum kiekvieną jos įlinkį, taškelį, nelygumą. Tokia kurios niekada nenorėtum paleisti ir nešiotumeis prie krūtinės. Tokia lengva, nerūpestinga ir žvalia. Tokia kuri pirmąją sekundę užkariautų Tavo širdį. Tokia kuri niekada negalėtų įpjauti ir kurios įrėžti nedrįstum Tu. Tokia kuri vos papūtus vėjui galėtų išnykti iš Tavo gyvenimo. Bet neišnyktų, o liktų kaboti Tau ties širdimi savo švelniais krašteliais kutendama odą ir primindama apie savo egzistavimą kiekvieną sekundę. Tokia bejausmę lengvabūdę kuri iš tiesų turėtų jausmus tik ne tokius neaiškius kaip žmogaus.
Aš tikrai norėčiau pavirsti plunksna. Nes jai neskaudėtų kai Tu ją paliktum. Tą akimirką ji jau skristų pas kitą. Pas tą kuriam jos reikės labiau nei reikėjo Tau. O aš taip negaliu. Iš milijono žmonių kuriems gal reikėtų manęs aš pasirinkau tą kuriam manęs niekada nereikės. Ir dar. Man skauda. Visada. O jei būčiau plunksna, galėčiau ilgėtis tik sparnų kuriems kažkada priklausiau.

Bet tai tik mano vakaro svajonės susipynusios su begaliniu žmogaus ilgesiu.

laimės akimirka

Man patinka dienos kaip ši.
Kai šviečia saulė ir vos pramerkus akis suprantu, kad viskas bus gerai. Kai ant kažko pykti tiesiog nebeturiu jėgų. Kai mano akyse ta velnio kibirkštėlė. Kai po kelių valandų atsikalbinėjimo rūkau balkone su Beata. Kai „Man šiandien GIMTADIENIS“ priverčia pamiršti „Man šiandien ketvirta diena be jo“. Kai begalinis ryžtas nugali begalinę baimę. Kai prisimenu geriausias savo gyvenimo akimirkas ir jas kartoju ir kartoju atmintyje. Kai muzika priverčia šokti. Kai likusi viena suprantu, kad nenoriu jog tai pasikeistų ir užsiropštusi ant balkono palangės, pastatytos tik vakar, geriu kavą ir po truputi rašau.
Man patinka gyventi taip. Būtent taip. Taip lyg blogi dalykai neegzistuotų. Lyg jie ištirptų nebūtyje kaip cukrus kavoje. Taip lyg šypsena būtų mano nuolatinė palydovė, o Tu sėdėtum šalia.
Ir man visai nesvarbu kad ši idilė gali sugriūti vos man atsistojus. Svarbu kad ji buvo. Ir yra. Mano atmintyje ir čia.

mano nematerealūs norai.

Gal aš ir nesveika, bet viso to labai labai noriu. Ypač dabar kai jausdamasi kaip negyvėlė sėdžiu namuose aš noriu visų mielų, nematerialių dalykų. O štai sąrašas be ko, rodos, greitai numirsiu:

noriu, kad pas mane sugrįžtų saulės šiluma, vasara arba pavasaris ir štai tokių pasigulinėjimų žolėje.

noriu galėti užmigti tyliai įsikniaubusi į Tave.

noriu smagių ir labai gražių nuotraukų su Migle.

noriu jūros + draugų (be jokių tėvų!) bent savaitei.

noriu tuzino pokalbių prie kavos puodelių. ir tiek pat kartų išsipasakoti. nors vis tiek nespėčiau pasakyti kas slypi mano širdyje.

noriu būti kartu su Greta. juoktis iki ašarų, daryt nesamones ir kartais, labai retai, aptarti rimtus dalykus kurie iš tiesų turėtų mums visai nerūpėti.

ir..
pabaigai.

istorijos pradžia.

hm. pirmas mano įrašas ir aš jau antra diena nesugalvojo nuo ko turėčiau pradėt visą šitą rašymo reikalą, kurį iš vis pradėt privertė Viktorija ir Agota.
Iš tikrųjų tai aš noriu jums papasakoti daugybę dalykų, bet kiekvienas iš jų vertas atskiro įrašo. Todėl šią saulėtą sekmadienio popiete palieku jus su Marijonu. Nes iš tikrųjų. Pasveikinkim vieni kitus.