Pastūmiau sunkias, šalčio išraižytas, stiklines duris. Vos tik patekusi į šiltą patalpą apsidairiau. Staiga mano tik suknele pridengtos kojos sulinko, skruostai paraudo, lūpos šyptelėjo, o smaragdinės akys įsmigo, tikrai įsmigo, į jį, niekuo neišsiskiriantį rudaplaukį languotais marškiniais ir apsmukusiais nutrintais džinsais. Prisiverčiau nusukti akis, nes žinojau, kad net jei pastebės jam tai nieko nereikš. Buvo skaudu suvokti, kad aš jam niekas, kai jis man visas pasaulis. Buvo skaudu žinoti, kad visos kitos jam reiškia tiek pat, o kartais daugiau, kiek ir aš. Buvo skaudu. Turbūt todėl mano viduje užliepsnojo ugnis žudanti tuos mielus drugelius. Pusė manęs maldavo, kad jie žūtų, kita pusė norėjo juos pasilikti. Aš buvau pasimetusi ir suglumusi nors tuo pačiu žinojau atsakymus į visus klausimus.
Aš jį myliu.
Jis manęs ne.
Tokia ir yra ta banali meilės pasaka.
ech, Aistuk. Per dažnai taip...
AtsakytiPanaikintikaip?. ://
AtsakytiPanaikintiNežinau ar čia rašei tiesą ar išgalvojai, bet skaitykim, kad tiesą, taigi:
AtsakytiPanaikintiTik nereikia dėl to pergyventi... Ai, kodėl turėčiau meluot, gyvenimas toks su*iktas, kai esi tokioje "būsenoje" ar kaip čia pavadinti, tokioje "meilės pasakoje". Na, bent jau šis įrašas nenuėjo perniek, nes man jis šiek tiek padėjo (taip, aš galvoju tik apie save), nes smagu žinot, kad ne vienas toks esi forever alone, bet mano komentaras tau irgi turėtų padėti, nes laisvai galiu pasakyti, kad man pačiai per gerklę, atsiprašant, lenda tos "meilės pasakos", galėtų nors vieną kartelį ir be jų, taigi tu dabar irgi žinai, kad yra tokių kaip tu. Na, bet gal kažkada, mums, silpnajai meilės grandinės pusei (kokią nesamonę parašiau) ir pasiseks, bet čia tik gal... Netikiu, kad man lemta patirti abipusę meilę (vėl aš apie save). O šiaip, tai noriu tave pagirti dėl blog'o, nuostabus ir linkiu nustoti gyventi tik meilės pasakose.