Vakaro rašliava.

Pakėliau sunkų durų belstuką ir kelis kartus stipriai trinktelėjau juo į duris. Lauke siautė pūga o mano kojas dengė tik trumpas paltas. Turbūt dėl to, kad nustojau jausti dešiniąją koją mintyse iškeikiau taip mėgstama vietą.

-Kodėl čia negali būti durų skambučio?,- tyliai suniurnėjau

-Nes jis visai netiktų prie šio namo,- išgirdau užkimusį balsą sau už nugaros ir krūptelėjau kai balso savininko rankos mane apglėbė ir prisitraukė arčiau, - eime, sušilsime.

Nebegalėjau ištarti nė žodžio. Kaip visada, nuo jo prisilietimo ištirpau. Mano kūną užliejo neišpasakyta aistra, lūpos virpėdamos prašė bučinio, o kojos, pagaliau atgijusios, linko norėdamos būti priglaustos glėbyje.

„Rimčiau, panelyt, - sudraudžiau save mintyse,- juk Tu net nežinai ar tai meilė“. Po šios minties mano lūpos susispaudė į mandagų šypsnį, kojos vėl pajuto šaltį, o vidus nustojo degti.

-Tai meilė, - vėl lyg iš niekur išniro kimusis balsas.

-ką?. Iš kur?. Iš kur Tu žinai?. – sutrikau. O tai būna retai. Aš linkusi viską žinoti.

-Tavo auksinės garbanos, mėlynos akys, deimantinė oda, mažučiai pirštukai ir putlios raudonos lūpos nepalieka mano minčių. Tavo kūno gestai man lygiai taip pat suprantami kaip ir maniškiai. Tavo natūrali šypsena man teikia daugiau laimės nei žinia, kad pasaulio pabaigos gandas buvo tik gandas, o Tavo vėlavimas mane gąsdina labiau nei ugnikalnio išsiveržimas. Tai – meilė,- po ilgo atodūsio ištarė jis paskatindamas dar didesnį pasimetimą mano jaunoje galvoje.

- o ką jaučiu aš?,- kvailai paklausiau ir buvau apdovanota jo juoku, kuris visada skambėdavo kaip muzika.

-Tik tu gali žinoti,- pagaliau atsakė paimdamas mano ranką.